Laikraščius valdo individai ir korporacijos, o spaudos laisvė priklauso žmonėms

Plačiai visoje šalyje nuvilnijęs Druskininkų mero skandalingas sumanymas už mokesčių mokėtojų pinigus  pasikinkyti vietinę spaudą  apeinant  Visuomenės informavimo įstatymą, spjaunant ir į Etikos inspektoriaus išvadas – įkvepiantis pavyzdys įvairiems veikėjams, turintiems kėslų  užvaldyti savo vietos spaudą ir taip išplėtoti  asmeninių interesų galimybes. Žmonių pasitikėjimas spaudos žodžio galia regionuose visgi tebėra stiprus, todėl vietiniai laikraščiai vietos politikams, verslo atstovams- geidžiamas vaisius. Kai norima jį pasiekti, naudojamos bet kokios priemonės.

Neįtikusi spauda terorizuojama

Keisti ir jaudinantys dalykai pastaruoju metu vyksta vietinės spaudos užkulisiuose. Juose vis įžūliau ir brutaliau  šmirinėja kai kurie pinigingi verslo  ar politikos veikėjai, kuriems žiniasklaidos priemonės reikalingos savo įtakai  regione stiprinti.

Trečiąją gražaus rudens savaitę  net dvi  vietinės žiniasklaidos redakcijos  patyrė netikėtus smūgius. Tame tarpe ir aktyvi mūsų Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos narė –  Kaišiadorių rajono laikraščio „Atspindžiai“ redakcija. Įsilaužus į jos patalpas pagrobti  arba sugadinti kompiuteriai. Kadangi  dvidešimt metų leidžiamo laikraščio leidėjas šiemet kandidatuoja į Seimą,  išpuolio versijų sklando įvairių. Įmanomos politinės, žurnalistinės veiklos, asmeninio keršto priežastys, o gal elementari vagystė? Viskas būtų paprasčiau ir gal net neverta dėmesio aptarti, jei įsilaužėlius būtų dominę  redakcijos pinigai. Tačiau jie  liko nepaliesti. Užtat dingo arba suniokota laikraščio informacinė bazė. Pritariu Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus minčiai, kad šioje situacijoje džiugina tik tai, kad bent jau fiziškai  nenukentėjo nė vienas redakcijos darbuotojas ir tai nebuvo taip pavojinga kaip Šalčininkuose, kur šių metų pradžioje buvo apšaudyta vietos laikraščio redakcija. Galvoje nesutelpa, kad taip vyksta demokratinėje Lietuvoje!

Akivaizdu, kad žurnalisto profesija net  šalies regionuose yra pavojinga. Viliamės, kad teisėsauga nuodugniai ištirs šį atvejį ir išpuolio dalyviai bus deramai nubausti. Nepaisant  priežasčių- tai  yra pasikėsinimas į spaudos laisvę, vieną iš pamatinių mūsų šalies Konstitucijos vertybių.

„Valsčiaus“ redakcijos kolektyvas  nepasidavė

Kaip perkūnas iš giedro dangaus rugsėjį driokstelėjo dar viena itin nemaloni žinia apie  paskutinį kartą išeinantį Šakių rajono laikraščio „Valsčius“ numerį. Leidinio vyriausioji redaktorė Giedrimė Didžiapetrienė penkiems tūkstančiams laikraščio skaitytojų paaiškino esanti priversta taip elgtis, nes laikraštį tyliai, susitaręs su didžiąja dalimi  bendrovės akcininkų ir įgijęs jų įgaliojimus, užvaldė žinomas  rajono verslininkas. Naujasis laikraščio valdytojas dievagojasi tenorintis padėti tvarkytis įmonėje, nes joje esą tvyro chaosas. Keista, jei ši priežastis tikra, taip kaip  nuo 1992 m. leidžiamas laikraštis galėjo turėti tokį solidų tiražą, kaip jis pelnė tokį skaitytojų pasitikėjimą? Tikriausiai visa tai pelnė būdamas nepriklausomas nuo vietos politikų, verslo atstovų įnorių, stengdamasis  laikytis demokratijos, pagarbos žmogui principų. Pagarbos vertas principingas redakcijos kolektyvo žingsnis- jie visi kartu paliko savo darbo vietas. Tuo įrodė, kad žurnalistinė misija yra aukščiau gardaus valgio šaukšto. Redakcija skaitytojams atvirai paaiškino, kad juos norėjo nupirkti, todėl jie nebūsią nešvaraus žaidimo įkaitai.

Šias situacijas kažkas galbūt paaiškins paprastai: esą tai tik bendrovių, leidžiančių laikraščius, akcininkų reikalai. Norintiems užgniaužti ir taip jau silpnokas demokratijos apraiškas regionuose – tokia versija labai prie širdies. Tačiau pastarieji įvykiai rodo, kokioje grėsmingo žodžio laisvei  zonoje yra vietos laikraščiai. Taip gali atsitikti kiekviename rajone. Ir tai jau nėra vietinis, dėmesio nevertas reikalas.

Žmogui svarbu, kas vyksta jo aplinkoje

„Aukso paukštė“ –Mosėdžio folkloro kolektyvui“, „ Palaiminta Slengių bažnyčios statyba“,  Veiviržėnų bendruomenė įkūrė Amatų centrą“ – tai tik keletas antraščių, pastebėtų sklaidant vietos laikraščių pirmuosius puslapius. Šiandieninėje negailestingos rinkos reguliuojamoje spaudoje skelbti pirmiausia teigiamas, o ne akį rėžiančias negatyvias naujienas visgi yra ganėtinai išskirtinis reiškinys ir rizikingas komerciniu požiūriu sprendimas.

Bet kurio laikraščio kokybę ir pobūdį formuoja daugelis vertybių: individuali žurnalisto, savininko, vadovo bei vyraujanti žurnalistikos kultūra. Nesu originali padariusi atradimą, jog vietinė spauda vis dar yra arčiausiai žmonių visomis prasmėmis: į redakciją galima įeiti nevaržomam jokių specialių leidimų, galima laikraščio korespondentui išsipasakoti lyg psichologui, o redaktoriui tiesiai šviesiai išrėžti apie jo redaguojamame laikraštyje padarytas klaidas. O jų padarome – ir man atrodo, kad garbė tam, kuris nebijo to prisipažinti.

Vietos laikraščiui  bendruomenėje siekiant  ilgalaikės reputacijos, o ne vienadienio tiražo sėkmės, gali padėti ne tik  brangiai kainuojantys sociologiniai tyrimai, kas patinka ar nepatinka skaitytojui, bet ir paprasta liaudiška išmintis – atsimenat, kaip apie savo poelgius pamąstyti skatindavo mūsų seneliai: vaikeli, ką žmonės pasakys?.. O kaip žmonės (t. y. skaitytojai) kalbės apie vietos laikraštį – taip ir bus nulemtas jo ateities likimas. Vietinėje aplinkoje žmonės vienas kitą gerai pažįsta, aktyviai dalyvauja laikraščio aprašomuose įvykiuose, todėl ilgai „iš šiaudo skaldyti vežimą“ tikrai nepavyks – tiesiog skaitytojai nebeapsikentę nusigręš nuo laikraščio.

Atsparumas vietos specifiniams faktoriams

Mano manymu, vietinei spaudai keliami žymiai griežtesni objektyvumo, pagarbos žmogaus orumui standartai negu toliau nuo skaitytojo esančioms žiniasklaidos priemonėms.
Būtent skaitytojai, kuriuos kasdien akis į akį sutinki savo redakcijos miestelyje, yra didžiausi vietinio laikraščio kontrolieriai ir jų griežtą, gal ir ne visada priimtiną verdiktą galima pasitikrinti laikraščio leidybos dieną iš ryto apsilankius vietiniame turguje. Tarp kitko, toks skaitytojų nuomonių tyrimo metodas minimas net žurnalistikos vadovėliuose. Būtent artimybės išskirtinumu vietiniai laikraščiai perpildytame ir itin modernėjančiame informacijos sraute turi savo nišą.
Jei vietinė spauda nepamins atviros bendrystės su vietiniais žmonėmis ir stengsis laikytis kritiškos, bet objektyvios ir išsamios vietinių naujienų misijos, jai nebus baisios jokios pranašystės apie 2030 metais prognozuojamą spausdintinių laikraščių išnykimą.

Žinoma, išlaikyti objektyvumą vietinėje aplinkoje yra itin didelis iššūkis, nes šiuo atveju redakcinį laikraščio turinį dar labiau veikia pažįstamų rato sindromas, reklamos užsakovų pretenzijos, partinių grupuočių interesai, vietinės valdžios opozicijos ir pozicijos peripetijos ir t. t. Tačiau esu įsitikinusi, kad gebėjimas net veikiant vietiniams specifiniams faktoriams išlaikyti kuo neutralesnę poziciją pasitelkus kuo aukštesnius žurnalistikos principus yra mūsų išlikimo garantija. Tiesiog neturime kitos išeities – privalome tokia siekiamybe gyventi.

Kai aukštų standartų spauda – valstybės prioritetas

Tačiau vietinių laikraščių redakcijos ir dėl to, kad suriestos į ožio ragą dėl sunkios ekonominės padėties, o kartais ir dėl to, kad gyvenamosios vietos atžvilgiu nėra patrauklios jauniems išsilavinusiems žmonėms, neretai stokoja profesionalių žurnalistų, parengtų pagal naujausius žurnalistikos standartus. Vakarų Lietuvos vietos laikraščių leidėjų grupė, lankiusis Norvegijoje, pasidžiaugė kolegų mokymo sistema. Žurnalistikos institutas visus metus rengia praktinius kursus žurnalistams, redaktoriams, fotografams. Kursų tikslas – mokoma ne tik to, ko reikia dabar, bet jau ir to, ko reikės rytojaus žurnalistikai. Mokymus iš dalies finansuoja valstybė, o mažoms redakcijoms institutas randa galimybę sumažinti mokestį. „Mes gimėme laimingoje valstybėje, valstybėje, kurioje aukštų standartų spaudos kūrimas yra vienas iš valstybės prioritetų“, – teigė Žurnalistikos instituto direktorius Frode Rekve. Norėtume tokią frazę kada nors ištarti ir mes.

Kartais įvairiuose susitikimuose, ypač sostinėje, tenka išgirsti klausimą, kaip jūs, kaimo laikraščiai, vis dar išgyvenate? Juk neturite tiek temų, o ypač skandalų, kiek nacionalinė žiniasklaida, nesate tokie greiti kaip radijas, televizija, internetas? Žodžiu, esate lyg ir atgyvena šiuolaikiniame globalėjančiame pasaulyje. Toks stereotipinis mąstymas, kad įvykiai, kurie patraukia skaitytoją, vyksta tik sostinėje, kad žmones domina tik įžymybių gyvenimai, mums, vietinei spaudai, yra stimulas dar tvirčiau užimti savo pozicijas būtent vietinių žinių rinkoje.
Galbūt ir neįtikėtina, bet mūsų, vietinės spaudos, kuriai ne kartą buvo pranašautas krachas, išlikimo pavyzdžiu pagaliau turi būti akivaizdu, kad žmones tebedomina tai, kas vyksta čia pat – jo miestelyje, kaime, gatvėje. Tie žmonės, kurie suvokia vietinės informacijos vertę, dalyvauja bendruomeniniuose judėjimuose, darančiuose reikšmingą įtaką savivaldai, politikų sprendimams, vadinasi, lemiantiems kiekvieno iš mūsų kokybiškesnį arba priešingai – nekokybiškesnį gyvenimą.

Rajoninis laikraštis, suprantamai informuojantis gyventojus, keliantis opiausias žmonėms problemas, skatinantis diskusijas, telkiantis bendruomenę, padeda kurti pilietiškesnę, sąmoningesnę ir teisingesnę Lietuvą. Tačiau ši misija vis dažniau tampa iššūkiu ir kartais verčia rinktis net neskaidrias išgyvenimo priemones.

Demokratiška valstybė ir aukštų standartų spauda – susisiekiantys indai

Ar demokratinėje valstybėje kokybiška žurnalistika yra vien leidėjų ir žurnalistų galvos skausmas?

Kiek beturėtume priekaištų žiniasklaidai dėl jos trūkumų, turime pripažinti, kad pastaruoju metu spaudai teko patirti išgyvenimo iššūkius. Tad kalbėk nekalbėjęs apie misijas, tačiau bankroto akivaizdoje ne kiekvienas sugeba ir beišgali išlaikyti standartus.
Niekas nenorėjo mirti, tačiau po taip vadinamos 2009 m. naktinės mokesčių reformos, kai PVM periodinei spaudai buvo padidintas nuo 5 iki 21 proc., o tuo pačiu dar ir honorarai apmokestinti darbo santykių mokestine baze savo egzistenciją baigė apie 50 leidinių, bankrutavo keletas spaustuvių, iš Lietuvos ėmė trauktis net užsienio leidėjai. Spaudos pardavimas per tuos trejus metus sumažėjo apie 40 proc., žurnalistų skaičius redakcijose – apie 30 proc., o darbuotojų atlyginimai smuko apie 35–40 procentų.
Žinoma, naivu būtų manyti, kad ekonominės krizės sąlygomis žiniasklaidos finansinė padėtis būtų kažkokia išskirtinė dalis. Tačiau spaudai šiuo itin sunkiu laikotarpiu teko išskirtinė dalia: ne keliais procentais, o keliais kartais padidinta mokesčių našta. Sakykite, koks verslas, jei jau apie spaudą kalbame kaip apie verslą, galėtų tai ištverti. Bet ne tik ženkliai padidėję finansiniai įpareigojimai žlugdė spaudos vystymąsi, bene svarbesnis smūgis buvo tai, kokioje šviesoje buvo pateikiami šie valdžios sprendimai: esą verslo sąlygos turi būti vienodos, o laikraščius taigi leidžia bendrovės. Tad tyčia ar netyčia buvo siunčiama žinutė:  spauda naudojosi lengvatomis galbūt net šalies piliečių sąskaita. Taip spaudai buvo suduotas dar svarbesnis – moralinis smūgis, kurio atatranka labai skaudi, kai rajono laikraštis yra vietos bendruomenės epicentre.

Ar  Lietuvos žmonės turi teisę į kokybišką spaudą

Lietuvos vyriausybė, reikia ar nereikia įvairius savo veiksmus prikišamai pateisinanti Europos Sąjungos patirtimi, ilgai nenorėjo nė girdėti mūsų argumentų, kad daugelyje ES šalių spaudos misija tikrai nelyginama su dešrelių ar bandelių gamyba. Daugelyje ES šalių, suvokiant, kokią įtaką kokybiška žiniasklaida gali turėti visuomenės kritinio mąstymo ugdymui ir kitiems  demokratėjimo procesams, spaudai taikomas nulinis arba kai kur vidutiniškai 8–9 proc. PVM tarifas.
Todėl dabar nevirkaukime dėl to, kad dalis mūsų spaudos, siekdama išlaikyti išgyvenimo testą , kartais ir su pačiu velniu nueina obuoliauti. Tai nepateisinama, tačiau ir valdžia turi prisiimti atsakomybę už savo ambicingus, bet valstybiniu požiūriu padarytus ne itin vertingus sprendimus.

Pastaruoju metu kažkaip ydingai kartojasi dėsnis „norėjo, kaip geriau, išėjo, kaip visada“: sugriežtinti viešųjų pirkimų reikalavimai neįnešė daugiau skaidrumo visuomenės informavimo paslaugų pirkimo srityje: savivaldybių sprendimų viešinimą dažnai laimi ne didesnį tiražą ir profesionalesnę redakcijos komandą turintis laikraštis, bet tas, kuris pasiūlė mažesnę kainą (atseit taip taupomos valstybės lėšos – bet iš tiesų ko valdžia nori – ar tik „paukščiuko“, kad paskelbė, ar iš tiesų efektyvios informacijos sklaidos?), na, o uoliai vykdant viešuosius pirkimus, dabar apie karvių bandų didinimą skaitome sostinės dienraščiuose, bet ne rajono laikraštyje, kurį prenumeruoja būtent ta auditorija, kuriai ir rūpi žemės ūkio temos.

Prieš keletą metų ( gana pavėluotai, tik po to , kai spaudos pristatymo įkainius kaimiškose teritorijose pakėlė apie 70 proc.) pagaliau buvo priimtos Pašto įstatymo pataisos, kurios įpareigoja paštą teikti spaudos pristatymo paslaugą (anksčiau tai nebuvo privalomoji paslauga) kaimiškose teritorijose, ir tai itin svarbu mums, vietos laikraščių leidėjams, nes nė viena kita žiniasklaidos priemonė neturi tiek prenumeratorių, kiek vietos laikraštis. Tačiau  iš valstybės biudžeto paštui skiriamos kompensacijos prenumeratos pristatymo kaime nuostoliams padengti nederėtų vadinti parama leidėjams. Tai yra galimybė kaimo bendruomenėms skaityti spaudą, kuri yra vienas iš savivaldos garantų demokratinėje visuomenėje.

Šalies žmonės turi teisę žinoti, kokiu finansiniu režimu vis dar egzistuoja spausdintiniai laikraščiai. Šalies žmonės turi teisę į kokybišką spaudą. Jos vystymasis ir vystymas, o ne smukdymas privalo būti demokratinės valdžios prioritetas.
Nežinomas autorius yra pasakęs: „Laikraščius valdo individai ir korporacijos, o spaudos laisvė priklauso žmonėms.“ Esu įsitikinusi, kad vietinė spauda, net turėdama kuklias finansines galimybes, siekianti išlaikyti sąžiningos žurnalistikos kriterijus, yra vietos bendruomenės vertinama. Geriausias įrodymas, yra tai, kad aukštų siekių  turintis vietos laikraštis  prenumeruojamas, perkamas  ir skaitomas.
Pranešimas skaitytas 2016 m. rugsėjo 23- 24 d.  seminare „Profesinių žurnalistikos standartų paieška propagandos ir informacinių  karų fone“.

Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on Twitter

Parašykite komentarą