Žurnalistas rinkimų kampanijoje. Nuomonės ir požiūriai

Svarbiausia šio mėnesio aktualija – rinkimai. Kokį vaidmenį jų šurmulyje vaidina žiniasklaida, žurnalistai? Ar tinka žurnalistui aktyviai reikšti savo palankumą vienai ar kitai partijai, juo labiau agituoti balsuoti už vieną ar kitą konkretų asmenį? Kaip žurnalistų bendruomenė turėtų reaguoti, matydama tokius faktus?

Kviečiame išdėstyti savo nuomonę šiais klausimais –mūsų nedidelėje šalyje jie  kartais tampa labai skausmingi. Skelbiame pirmuosius gautus kolegų vertinimus ir nuomones. Norintieji pasidalinti ir savo nuomone, gali ją siųsti kolegei Daivai Červokienei elektroniniu paštu dcervokiene@gmail.com.

Arkadijus Vinokuras, nepriklausomas apžvalgininkas:

Esu žurnalistas jau 38 metus. Dirbau žurnalistu Švedijoje (švedų kalba) 24 metus stambiausiems dienraščiams: Dagens Nyheter, Svenska Dagbladet, Expressen bei regioniniams dienraščiams, švedų žinių agentūrai TT, Švedijos radijui. Lietuvoje apie mano žurnalistinę veiklą žinote.

Suprantu, kad šios diskusijos kontekstas yra Edmundas Jakilaitis ir jo (ne)parama konservatoriams  bei protestas prieš A. Paleckio siekį patekti į Seimą. Taigi, atsakymas būtų toks:

demokratinėje valstybėje jos Konstitucija garantuoja visų iki vieno piliečių teisę turėti savo nuomonę bei ją reikšti bet kokia įstatymo nedraudžiama forma. Žurnalistas, garsus ar ne, kaip ir bet koks pilietis,   turi tokią teisę.  Bet kokios profesijos etikos normos negali kirstis su konstitucinėmis teisėmis.

Žurnalistams, dėl suprantamų priežasčių, yra ir apribojimų, išlygų. Pagrindinės, kurias  suformulavo Visuomenės informavimo etikos komisija, yra šios:

“ Žurnalisto profesinė veikla nesuderinama su darbu valstybės ir vietos valdžios institucijose, dalyvavimu politinių partijų veikloje bei prieštarauja visuomenės informavimo etikos principams (Visuomenės informavimo etikos kodekso 23 str.).

„Žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai neturi naudoti turimos profesinės informacijos savo asmeniniams tikslams ir naudai (Visuomenės informavimo etikos kodekso 25 str.). Nesąžiningas dalyvavimas rinkimų kovoje daro žalą ne tik žurnalisto profesijos reputacijai, bet ir mažina visuomenės pasitikėjimą žurnalistika ir žiniasklaida.“

Tad išeina, kad  žurnalistas ne darbo metu turi pilną teisę dalyvauti bet kokioje politinėje kampanijoje bet kokia forma (ne rinkimuose). Tačiau darbo vietoje būtinas objektyvumas, ypač kalbant apie valstybinę – visuomeninę LRT.  Tas pat su žinių  ir politinėmis  laidomis. Mano atveju yra taip:  esu nepriklausomas apžvalgininkas. Kairysis ir nesiruošiu šito slėpti.  Turiu teisę dalyvauti partijos veikloje.  Kitaip tariant (ko Lietuvoje nėra), kiekvienas leidinys ir žurnalistas turėtų sąžiningai  deklaruoti savo politinę ideologiją.

Ar gelbėti Seimą nuo A.Paleckio? Be abejonės. Jeigu netinka argumentas dėl jo pasisakymų, tai dėl jo, „skurdžiųjų klasės gynėjo“, turtų ir jų prigimties kyla rimtų klausimų.

Julija Kirkilienė, „Elektrėnų kronikos“ redaktorė:

Šviesaus atminimo R. Sakadolskis mus mokė, kad  reikėtų įgyvendinti praktiką: jeigu žurnalistas agituoja prieš kokią nors partiją, turi pasakyti, kokią partiją jis pats remia. Amerikoje, jis sakė, buvusi tokia praktika, kad žurnalistai net nebalsuodavo. O jei rajono laikraštis pasisakytų, kokią partiją remia, tai prarastų ir skaitytojų pasitikėjimą, kad rašo objektyviai, ir politinės reklamos pinigus.

Papasakosiu šiandieninę  mūsų redakcijos aktualiją: ilgai derinome reklamos  turinį su politinę reklamą užsakiusios partijos, VRK ir kitos partijos atstovais. Užsakovas apie kitą partiją išsakė neigiamą nuomonę ir dar patikino redakciją, kad VRK leidžia tokią reklamą spausdinti.  Objektyvumo dėlei oponentui aktualią užsakymo dalį išsiunčiau VRK ir pačiam oponentui. Ir dar oponento paprašiau, kad šis komentuotų dabar, nes išėjus laikraščiui nebebus laiko. Kai  VRK atsiuntė atsakymą redakcijai ir reklamos užsakovui, kad tokia reklama pažeidžia įstatymą, man paskambino reklamos užsakovo žmona ir pasipiktinusi išsakė: jie užsakė reklamą, moka pinigus, o jei mes taip elgiamės, reklamą atšauks. Ir dar išsakė priekaištą, kodėl aš konfidencialią informaciją pateikiau kitiems asmenims. Politikas, užsakęs įstatymą pažeidžiančią reklamą, yra vienos laimėtojų partijos atstovas, renkamas trečiai kadencijai. Vis dėlto reklamą užsakovas pataisė, išbraukė visus oponentą kompromituojančius žodžius bei sakinius, ir atsiuntė spausdinti.

Viktor Denisenko, politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras:

Vienareikšmiai atsakyti į šį klausimą sunku. Žurnalistai, dėl savo profesijos ypatumų, turi ir ypatingų galių, ypač kalbant apie agitacijos galimybes. Kita vertus, žurnalistai yra ir savotiškai diskriminuojami, kai prasideda kalbos apie tai, jog šios profesijos atstovas vardan objektyvumo neturi teisės reikšti savo nuomonės. Nepamirškime, kad žurnalistai yra tokie pat piliečiai, kaip ir visi kiti. Jie turi savo pozicijas ir pažiūras. Teigti kitaip būtų veidmainystė. Todėl, sakyčiau, idealu būtų, kad žurnalistai sugebėtų išlikti neutralūs savo profesinėje veikloje ir „politikuotų“ už profesinės veiklos ribų. Žinoma, žurnalistas yra tam tikra prasme vieša profesija, tad yra nemažai atvejų, kai žurnalistinis įvaizdis yra susiliejęs su asmenybe ir negali būti nuo jos atskirtas. Tačiau tai ne priežastis bandyti apriboti tokio asmens pilietines teises ir laisves (taip pat ir laisvę reikšti nuomonę).

Vienintelis dalykas, kuris man atrodo nepriimtinas – žurnalistas dalyvaujantis aktyvioje politinėje veikloje. Šie dalykai yra nesuderinami, tad tokiu atveju žmogus turėtų apsispręsti, kas jis dabar – arba žurnalistas (ir tada nelįsti į politiką), arba politikas (ir tada palikti žurnalistiką).

Parengė Daiva Červokienė

Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on Twitter

Page with Comments

Parašykite komentarą