Rinkimai ir žurnalistai: kiek ir kaip gali persipinti interesai ir žodžiai

Svarbiausia šio mėnesio aktualija – rinkimai. Kokį vaidmenį jų šurmulyje vaidina žiniasklaida, žurnalistai? Ar tinka žurnalistui aktyviai reikšti savo palankumą vienai ar kitai partijai, juo labiau agituoti balsuoti už vieną ar kitą konkretų asmenį. Kaip žurnalistų bendruomenė turėtų reaguoti, matydama tokius faktus? Kviečiame išdėstyti savo nuomonę šiais klausimais – mūsų nedidelėje šalyje jie  kartais tampa labai skausmingi.

Česlovas Iškauskas:

Klausimai gana sudėtingi, nes jie persipina su profesine etika ir piliečio teisėmis bei pareigomis. Juos girdžiu ne pirmą kartą. Juos girdėjau ne tik Lietuvoje. Mat, per savo 40-metę žurnalistinę patirtį buvęs įvairiuose kraštuose, ir ne tik kaip turistas, o besidomintis tose šalyse vykstančiais procesais, žiniasklaidos darbo principais. Kelis kartus, taip pat ir su LTV filmavimo grupe lankiausi Suomijoje, vieni pirmųjų filmavome ypatingą statusą turinčiose Alandų salose, padedant L. Pangonytei „išbraidėme“ Italijos politines peripetijas, darėme interviu su krikščionių demokratų partijos lyderiu ir frakcijos Senate vadovu, ne kartą vykau į Čečėniją ir įsitikinau jos nepriklausomybės siekiais, valdžios bei žurnalistų darbu ir t.t.

Ta patirtis padėjo suformuoti nuomonę, kuri nėra kuo nors specifinė ar radikali: žurnalistas savo darbe kiek įmanoma turi rinktis „aukso vidurį“, t.y. likti objektyvus, to reikalauja ir Visuomenės informavimo įstatymas. Bet tą „objektyvumą“ skirtingai supranta, o kai kurios „žvaigždės“, išrinkti įtakingiausiais žiniasklaidos atstovais, jį tiesiog ignoruoja.

Šiaip jau E. Jakelaičio darbą aš vertinu gerai. Tai talentingas, kibus, gerai pašnekovą perkandantis žurnalistas. Negaliu jo lyginti su abejomis Rūtomis, kurios pervertina save, dažnai tampa įžūliomis, save eksponuojančiomis tardytojomis ir ypač šališkomis. Rinkimų kampanija atskleidė tokių „žvaigždžių“ politinį užsiangažavimą, o tai nepateisinama. Netgi žurnalisto įsijungimas į akciją prieš A. Paleckį vargu ar tinkamas mūsų profesijos atstovui.

Tolerancija, pakantumas – ne panacėja žurnalisto darbe, tačiau šios savybės būtinos, kai save demonstruoji viešojoje erdvėje, kai nori kuo visapusiškiau išanalizuoti problemą bei išryškinti pašnekovo poziciją. Dažnai ar dėl žmogiško silpnumo, ar dėl „žvaigždžių“ ligos, kuri vadinasi viešumos priklausomybe, nepasiseka net eterio vilkams, kurie, beje, moko jauną žiniasklaidos kartą.

Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on Twitter

Parašykite komentarą