Žurnalistų atsakomybė šalinant žiniasklaidos grėsmes

Ką tik įvykusiame Lietuvos žurnalistų sąjungos Vilniaus skyriaus organizuotame seminare žurnalistams „Profesinių žurnalistikos standartų paieška propagandos ir informacinių karų fone“ aptartos šiandienos žiniasklaidos pavojaus zonos ir orientacinės darbo gairės. Kalbėta apie žurnalistų tarpusavio ir bendrąją atsakomybę. Pranešėjai supažindino dalyvius su naujausiais globaliniais, teisiniais ir kitais praktiniais žurnalistinės veiklos aspektais, o labiausiai susitelkta ties drąsios, moralios žiniasklaidos gyvavimu bei grėsmėmis, tampančiomis „ketvirtosios valdžios“ nusilpninimo laidu. Seminare neapsiribota teoriniais postulatais, bet klausta, ką ir kaip žurnalistai turėtų daryti, siekdami pakeisti žiniasklaidos situaciją.

Pranešimuose akcentuota mintis, kad žurnalistai turi padidinti visuomenės pagarbą sau, nes tai yra žurnalisto teisės būti garantas. Pastebėta, kad pastaroji pradedama stumti iš laisvos žiniasklaidos akiračio. Ir tai yra pasaulyje vykstanti tendencija, neaplenkianti net labiausiai išsivysčiusių valstybių. Priminta, kad žurnalistai kaip niekada turi susitelkti. Ir ne vien tam, kad pagrįstų moralinį darbo imperatyvą. „Žiniasklaidai kaip niekada reikia solidarumo ir sveikos savikontrolės jausmo, nes kai nekontroliuoji savęs, tave ima kontroliuoti kažkas kitas“, – kalbėjo šią temą plėtojęs „Verslo žinių“ vyriausiasis redaktorius Rolandas Barysas, mat kartais atvirai, o kartais subtiliai esame braukiami iš savo gyvavimo zonos, kartu griaunant nepriklausomą žiniasklaidą ir demokratinės visuomenės pamatus, kur kiekvienas turi teisę pasakyti, kas jam nepatinka.

Vis dažniau patiriame situaciją, kai žmonės bijo kalbėti, o žurnalistai, pavargę nuo apsunkusio duonos kąsnio, nuolaidžiauja verslo imperijoms. Kartais teisinamės, o kartais bijome. Pritrūksta drąsos ir nesustipriname pagarbos sau. Kai kalbame apie pasipriešinimą diktuojantiesiems sąlygas žiniasklaidai (nesvarbu, kas tai bebūtų), kalbame ne tik apie sąžiningumą, bet ir apie galimybę išlikti. Daugybė seminare R. Baryso žiniasklaidai įvardytų grėsmių rodo situaciją „arba-arba“. Jos dažnai nenori pastebėti žurnalistai, o visuomenė ir interesų grupės naiviai galvoja, kad tai esą ne jų problema. Žiniasklaidos prigimtis numato pamatines vertybes, kuriomis ji grįsta. Jei pastarąsias ignoruojame, kertame šaką, ant kurios sėdime. Tampame „clik‘ų įkaitais“.

Kaip akcentavo R. Barysas, didėjantys cenzūros ženklai, gudri propaganda, stiprėjanti žiniasklaidos priklausomybė nuo vietos valdžių ir verso magnatų, išmoningi virtualūs įsilaužimai – tai tik keletas žurnalistui susirūpinimą keliančių grėsmių. Dažnai mums atrodo, kad namuose saugiausia, ir guodžiamės „tolumų iliuzija“.

Prieš keletą metų dar nebūtume atvirai kėlę žurnalistų ir žiniasklaidos saugumo klausimo. Tai, kas vyksta pasaulyje šiandien, jį paakina. Socialiniai tinklai ima koreguoti čia patenkantį turinį, pašalinti jį nepateikdami aiškių argumentų arba manipuliuodami žiniasklaidai priimtais standartais. Kartais mėginama galvoti už kitą. Internetas atsiradęs kaip aukščiausias žodžio laisvės įrodymas ar bent jau kėlęs tokį lūkestį įgyja kontrolės apraiškų ar bandymų populiariausių socialinių tinklų ir interneto svetainių valdytojams patiems cenzūruoti turinį. Taip gimsta pavojingas žiniasklaidai reiškinys – savicenzūra. Aukštas demokratinis sąmoningumas net ir juo garsėjančiose valstybėse aplenkiamas interesų grupių. Savicenzūra yra didelė grėsmė, su kuria susiduria žiniasklaida pastaruosius keletą metų. Kartais tam nereikia išskirtinio įvykio, o pakanka kokios nors tikėjimo dogmos.

Žiniasklaidos laisvė, kad ir kokia būtų svarbi, turi ir kitą pusę. Ji negali būti naudojama įžeidinėjimui, niekinimui, dorovės standartams peržengti. Peržengtos etikos normos tampa pretekstu susidorojimui. Be to, tokiu būdu netenkame stipriausio, ką turime – visuomenės palaikymo, tad tampame silpni. Vis labiau dažnai ne be pagrindo nusistovintis visuomenės abejingumas žurnalistams atveria kelius grasinimams, žurnalistų persekiojimams ar netgi dar baisesniems dalykams. Ar prieš penkiolika metų būtume galėję įsivaizduoti, kad žurnalisto nužudymas nesulauks visuomenės atgarsio? Ar dar visai neseniai Lietuvoje panaikinus pasaulyje kaip standartą priimtą mažesniį PVM žiniasklaidai, žmonės suvokė, kaip stipriai tai liečia juos pačius? Kodėl jie nebesitapatina su žurnalistais?

Nepaprastai aktuali žiniasklaidai yra propagandos tema, nes prie propagandos priprantama. Juolab kai ji vykdoma sistemingai ne tik pervertinant, bet ir nuvertinant kai kurias interesų jėgas ar valstybes. Taip skatinamas žmonių atsipalaidavimas, nesusitelkimas, ardoma vienybė. Neturint specialių žinių, identifikuoti propagandą yra labai sunku. Redakcijos gauna informaciją, kurios šaltinius sunku nustatyti. Jeigu šaltinis žinomas, būtina įvertinti jo patikimumą. „Dabar gi patys virstame įrankiais žmonių, realizuojančių toli siekiančias idėjas, nors turėtų būti atvirkščiai – juk žurnalistas kaip tik yra asmuo, padedantis žmogui susigaudyti informacijos jūroje, pasidaryti išvadas, kam realiame skubos gyvenime stinga ir laiko, ir jėgų“, – teigė R. Barysas. Kartais žurnalistai išnaudoja politinę šalies situaciją, kaip antai rinkimai, taigi kuria bedarbystę sau. Neverta daryti paslaugos tiems, kurie nesupranta, kad nusipirkę, kas jiems nepriklauso, griauna viską, kas yra aplink, o, anot R. Baryso, griuvėsiuose niekas neuždirba.

Turinio rinkodara – dar viena žiniasklaidos grėsmė. Verslininkai nori diktuoti sąlygas redakcijoms ir, kaip rodo kai kurių redakcijų patirtis, tai daro atvirai. Prieš keletą metų dar būtų buvę sunku įsvaizduoti šią situaciją. Ko gero, taip nutiko dėl to, kad redakcijos menkai rūpinasi žurnalistinio įvaizdžio saugojimu. Pasak R. Baryso, jeigu galvojame, kad kalti visi, turime pasižiūrėti į veidrodį, nes padarytos nuolaidos išmokė taip su savimi elgtis. Daugelis redakcijų vengia žymėti užsakomuosius straipsnius (ypač kai jie sudaro didžiąją dalį leidinio turinio), kurių, beje, turinys kartais būna įdomus skaitytojams. Vadovaujamasi „didelės baimės“ akimis. Reklamos užsakovų ir žurnalistų turinį atskyrusi „Verslo žinių“ patirtis, kaip atviravo R. Barysas, atskleidė, kad supažindinimas su redakcijos taisyklėmis niekam nepakenkė, ko gero, net priešingai – padidino skaitytojų pasitikėjimą.

Turinio rinkodaros atžvilgiu ar, kilus konfliktams su užsakovais, reikšminga redaktoriaus pozicija, kuri nėra kurčia žurnalisto poreikiams. Tai didina rinkos skaitymąsi su leidiniu, kas generuoja didesnes pajamas. Neapeinamas didesnis žurnalistų atlyginimas, net jai redakcijai tektų ir gerokai „apsikirpti“. Jeigu uždirbi per mažai, reiškia, kad kažkas tau primokės. Auditorijos pripratinimas prie nemokamo turinio ir šios tradicijos gilinimas skatina didėti finansines redakcijos „skyles“, atsiliepiančias žurnalistų atlyginimams.

Negalima pamiršti pagrindinės žurnalisto pareigos – padėti žmonėms. Seminaro metu pasidalinta sudėtinga regioninių leidinių situacija, apie kurią kalbėjo jų redaktoriai ir žurnalistai. Esant „tankesnei“ erdvei, mažuose miesteliuose žmonės vengia reikšti nuomonę, pasakyti, dėl ko jiems skauda ar kas akivaizdžiai nepatinka. Jeigu mūsų šalyje randasi kunigaikštystės, tai išties nėra normalu. Vietos laikraščiams tarnaujant politikams, vadovaujamasi „savos žiniasklaidos“ požiūriu, o žurnalistai šalina save iš savo pačių teritorijos. Tokios tendencijos sklinda ir nacionaliniais mastais, kuomet vyriausybės siekia įsigyti žiniasklaidą, o žiniasklaida sulaukia įvairių „paramos“, investavimo pasiūlymų.

Lietuvos žurnalistams trūksta solidarumo. Natūrali to apraiška yra redakcijų tarpusavio konkurencija. O gal būtų galima šią konkurenciją išnaudoti? R. Barysas paminėjo, kad jį stebina D. Britanijoje tvyranti žurnalistų savikontrolė. Ši yra vidinis mechanizmas, keliantis ir išlaikantis žiniasklaidos kokybę.

Paskutinė paminėtina problema yra žurnalistų išsilavinimas ir savivoka. Svarų vaidmenį turi tiek paties žurnalisto erudicija, tiek universitetas, jaunajai kartai suformuojantis žurnalistikos supratimo pagrindą, teorines perspektyvas. Gaila ir apmaudu, kai universitetuose diegiama tai, kas priešinga žurnalistikos esmei, šią paverčiant eiliniu verslu, „tiesiog komunikacija“ ar „globalizacijos įrankiu“.

Straipsnį pagal R. Baryso pranešimą parengė Jurga Dirkstytė, Ateitis, 2016, Nr.8

Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on Twitter

Parašykite komentarą