Kaip žurnalistika virsta idealus teigiančia publicistika

Ramunė Sakalauskaitė Vilniaus universitete baigė žurnalistiką, Birmingemo universitete (Jungtinė Karalystė) – tarptautinius santykius ir globalizaciją, dirbo Sąjūdžio informacijos agentūroje, dienraštyje „Respublika“ reportere, redaktore, dienraščio „Lietuvos rytas“ politikos žurnaliste, Konstitucinio Teismo atstovė spaudai,  Jurgos Ivanauskaitės kūrybos paveldo centro direktore, yra keturių dokumentinių filmų scenarijų autorė ar bendraautorė,  režisierė, Monsinjoro K. Vasiliausko atminimui skirto skvero ir skulptūros idėjos autorė ir projekto vadovė, Monsinjoro K. Vasiliausko labdaros fondo valdybos narė , 2015 išleido knygą „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“.

Šios visuomenei gerai žinomos naujos LŽS Vilniaus skyriaus narės pasiteiravome, kaip ir kada žurnalistas subręsta rašyti knygas.

Kiekvienas atvejis skirtingas, kiekviena knyga turi savo istoriją. Galiu kalbėti tik apie savo patirtį.

Gal „gadinti popierių“ ėmiau iš tuštybės ir puikybės? (juokiasi). Rimtai kalbant, kaip keistai beskambėtų, abiejų mano knygų – „Politikos ringe“ (2009) ir „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“ (2015) – atsiradimą lėmė darbas žiniasklaidoje. Atidžiai stebėdama įvykius ir juose dalyvavusius žmones prikaupiau daugiau medžiagos, negu telpa į laikraščio publikaciją. Laikui bėgant, ėmiau suvokti, kad teko dalyvauti svarbiausiuose atkurtos valstybės įvykiuose, kurie nulėmė valstybės raidą.

Sakoma, kad laikraštis gyvuoja vieną dieną, todėl toks formatas ilgainiui tampa lyg išaugtas vaikystės drabužis. Norėdama įveikti laiką, sėdau prie knygų. Galbūt greta kitų šaltinių mano knygos padės susidaryti tikslesnį vaizdą apie tai, kas iš tiesų vyko. Ne paslaptis, kad pirmieji asmenys atsiminimų knygose linkę išryškinti tik tai, kas jiems paranku ir naudinga. Esminiai dalykai paprastai nutylimi.

Pirmoje knygoje detaliai aprašiau ne tik to meto įvykius, bet ir pagrindinius herojus – Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Prezidiumo pirmininką Vytautą Landsbergį, pirmąjį atkurtos valstybės Prezidentą Algirdą Brazauską ir pirmąjį iš užsienio atvykusį bei prie valstybės vairo stojusį gamtosaugininką Valdą Adamkų. 2011 m. knyga „Politikos ringe“ išleista rusų kalba Maskvoje.

Antroji knyga – apie kunigą iš Dievo malonės, ilgametį bičiulį, deja, kurio nepalydėjau į paskutinę kelionę, monsinjorą Kazimierą Vasiliauską.

Ilgą laiką stebint valstybės raidą nulėmusius žmones svarbios tampa ne tik politinės realijos, bet ir asmeninės savybės, galinčios koreguoti įvykius. Ši patirtis naudinga ne tik žurnalistams, bet ir visiems, kurie domisi viešuoju gyvenimu, jo raida bei perspektyvomis.

Dar vienas ypač svarbus dalykas yra jausti arba perprasti asmenis, apie kuriuos rašau. Jeigu jie tapomi daugeliu spalvų – tarsi gyvi prabyla iš knygos puslapių. Tada girdžiu jų žingsnius, kvėpavimą, kalbėjimą, žodžiu, jaučiu jų pulsą. Skaitydama knygų vertinimus, suprantu, kad kartais „pataikau į dešimtuką“.

„Politikos ringą“ recenzavęs filosofas Romualdas Ozolas teigė, kad knyga – „tarsi nuoroda mūsų spaudos darbininkams, kaip kūrybiškai galima panaudoti savo kasdieninį sunkų, nedėkingą, o dažnai ir pavojingą darbą, prisidedant prie aukštesnio lygmens savo istorijos ir gyvenimo būdo ištakų supratimo“. Kovo 11-osios Akto signataras prisipažino, kad skaitant knygą jį nuolat užvaldydavo jausmas, jog „autorė kalba apie dar vieną mūsų gyvenimo klodą – dvasinį gyvenimą, kurio svarbiausia problema, ypač politikui, yra pasirinkimas – pasirinkimas nedaryti blogio, jeigu tai leidžia tavo asmeniniai žmogiškumo ištekliai“. Be to, „Politikos ringas“ tapo pavyzdžiu, kaip konstatuojančią žurnalistiką galima paversti idealus teigiančia publicistika.

Poetas Rimvydas Stankevičius apie knygą „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“ rašė: „Bestseleris. Paradoksalu – nors knyga yra parašyta veik be epitetų ir išraiškingų būdvardžių, vengiant skaitančiajam primesti bent kokią autorės emociją, skaitydamas ją nubraukiau ne vieną ašarą, ištryškusią, beje, ne dėl biliūniško graudulio ar atjautos, bet dėl tiesiog pribloškiančios gėrio ir šventumo didybės.“

Martyno Ambrazo nuotrauka

Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on Twitter

Parašykite komentarą