Žodžiais Kuriam Pasaulį Ir Suvokiam Save

Liutautas Degėsys | asmeninio albumo nuotr.
Liutautas Degėsys | asmeninio albumo nuotr.
Liutautas Degėsys | asmeninio albumo nuotr.

Šiemet LŽS Vilniaus skyriaus nariu tapo Liutautas Degėsys, Lietuvos Edukologijos universiteto Filosofijos katedros vedėjas, 8 poezijos knygų ir 3 filosofinių esė rinkinių autorius. 2014 m. leidykla Alma Littera išleido jo prozos knygą „Romanas“. Nuolat publikuoja tekstus Bernardinų, Delfio, 15min.lt portaluose, yra publikavęs eilę straipsnių kultūrinėje spaudoje: Metuose, Literatūroje ir mene, Šiaurės Atėnuose, Krantuose, Menas, Žurnalistika (2009). 

Liutauras Degėsys yra įvertintas Kultūros ministerijos premija už publicistiką (2010) bei Vyriausybės Kultūros ir meno premija už poeziją ir filosofinių esė knygas (2013).

Šio naujo LŽS Vilniaus skyriaus nario pasiteiravome, kaip dera filosofija, poezija  ir žurnalistika?

Manau, kad filosofija, poezija  ir žurnalistika – tai yra skirtingi rašymo ir mąstymo būdai, leidžiantys įsiklausyti į tikrovės mums siunčiamus ženklus ir pranešimus. Vadinamoji „realybė“ yra nuolat kuriama ir perkuriama, interpretuojama ir perinterpretuojama žodžiais.  Nuo tos akimirkos, kai žmogus apsiginkluoja žodžiais –  jis pradeda pastebėti ir suprasti pasaulį. Poezijos, filosofijos, žurnalistikos dėka – žodžiais, kaip instrumentais –  kiekvieną akimirką žmogus interpretuoja, kuria tikrovę, programuojasi, išsiprogramuoja ir persiprogramuoja. Žodžių pagalba žmogus pasidaro ne tik prasmes, bet ir patį pasaulį. Sugeba pamatyti kitus ir kitaip, pamatyti daugiau, nei matosi. Žodžių įsisavinimo procese jis ne tik išmoksta kalbą, jis sugeba būti savimi ir suvokti savo tapatybę. Kuo daugiau būdų suvokti ir interpretuoti tikrovę yra įvaldęs žmogus, tuo daugiau realybės sluoksnių jis gali pamatyti ir apčiuopti. 

Šia prasme – filosofo, poeto  ir žurnalisto požiūris į gyvenimo kasdienybę – nesiskiria. Galima kurti atsakingas tikrovės interpretacijas, o galima tiesiog žaisti arba klaidinti: ne tik kurti pasakas, mitus, rašyti eilėraščius ir romanus, bet ir specialiai formuluoti apgaulingus teiginius. Mistifikuoti, ideologizuoti, indoktrinuoti. Skleisti apkalbas, trolinti, užsiimti verbaline pornografija. Gąsdinti, terorizuoti, tyčiotis, išsidirbinėti. Tiesiog klaidinti. Svaidytis frazėmis, mojuoti žodžiais lyg kardais, kankinti ir įžeidinėti vieniems kitus – žodžiu. Arba – nemylint – gražiai kalbėti apie meilę ir prisipažinti netikroje meilėje. Meniškai kalbėti apie meną. Ilgai kalbėti, kad kalbėsi trumpai. Kalbėti, kad neturi ką pasakyti, nes nerandi žodžių. Kalbėti apie kalbą. Tuščiažodžiauti.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on Twitter

Parašykite komentarą